Naujienos
-
Antradienis, 2024 Kovas 26
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta svarstymų apie 4 darbo dienų savaitę. VDI sulaukia nemažai darbdavių klausimų, kaip reikėtų organizuoti darbą įvedus tokią praktiką. Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje daugėja įmonių ir net valstybinių iniciatyvų taikyti 4 darbo dienų savaitę. Akivaizdu: visuomenėje didėja poreikis lanksčiau derinti darbą ir asmeninį gyvenimą.
Kancleris Šarūnas Orlavičius akcentuoja, kad šalys, vadovaudamosi Darbo kodekso nuostatomis, darbo sutartyje privalo susitarti dėl darbo laiko normos, tai yra kiek vidutiniškai valandų per tam tikrą laikotarpį darbuotojas dirbs darbdaviui, ir primena, kad darbuotojo darbo laiko norma yra keturiasdešimt valandų per savaitę, kai dirbamas visas darbo laikas. Be to, šalims būtina nustatyti (pasirinkti) ir darbo laiko režimą, tai yra darbo laiko normos paskirstymą per darbo dieną (pamainą), savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį. „Darbo laiko režimą vienam ar keliems darbuotojams, darbuotojų grupei arba visiems darbuotojams darbovietėje nustato darbdavys – pabrėžia Š. Orlavičius. – Taip pat dėl konkretaus darbo laiko režimo šalys gali susitarti individualiai, vadovaudamosi šalių susitarimo laisvės principu, taigi jau pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus yra galimybė nustatyti trumpesnę nei keturiasdešimt valandų darbo laiko normą ir pasirinkti šalims priimtiną režimą.“
„Pasirinkus atitinkamą darbo laiko režimą, darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai ir dabar numato galimybę paskirstyti darbo laiko normą taip, kad ji būtų įvykdoma ne per penkias, o per keturias darbo dienas, – akcentuoja kancleris. – Pavyzdžiui, pasirinkusios individualaus darbo laiko režimo taikymą, šalys galėtų susitarti dėl keturių darbo dienų savaitės modelio, dirbankasdien ne po aštuonias, o po dešimt valandų, kai dirbamas visas darbo laikas.“ Anot Š. Orlavičiaus, tokį darbo laiko režimą, įvesdamas keturių darbo dienų savaitę, galėtų nustatyti ir darbdavys, atsižvelgdamas į įmonės, įstaigos, organizacijos galimybes, efektyvaus darbo užtikrinimą ir pasinaudodamas Darbo kodekso suteikta teise organizuoti pavaldžių darbuotojų darbą.
„Galime pasidžiaugti, kad vis dažniau sulaukiame darbdavių, kurie nori pagerinti darbuotojų darbo sąlygas ir padėtį darbovietėje, klausimų, pavyzdžiui, dėl galimybės nustatyti keturių darbo dienų savaitę ir sumažinti darbuotojo darbo laiko normą, tačiau jam priklausantį darbo užmokestį palikti tokį patį, tai yra jo nemažinti, – sako Š. Orlavičius. – Akivaizdus darbdavių tikslas, pagerėjus darbuotojo asmeninio ir šeiminio gyvenimo kokybei ilsintis daugiau dienų nei įprastai, pasiekti dar didesnį darbuotojų efektyvumą ir pasitenkinimą darbu.“
Kancleris atkreipia dėmesį, kad Darbo kodeksas pagal 118 straipsnio 4 dalį numato galimybę šalims susitarti ir dėl budėjimo namuose, kai darbuotojas būna ne darbovietėje, tačiau yra pasirengęs atlikti tam tikrus veiksmus arba atvykti į darbovietę, kilus būtinybei, savo įprastiniu poilsio laiku. „Šis laikas nelaikytinas darbo laiku, tačiau faktiškai atlikti veiksmai priskiriami darbo laikui ir apmokami nustatytu darbo užmokesčiu, – pabrėžia Š. Orlavičius. – Darbo sutartyje susitarus dėl tokio – pasyviojo – budėjimo namuose, turėtų būti mokama ne mažesnė kaip dvidešimties procentų priemoka, tačiau nedraudžiama mokėti ir daugiau, pavyzdžiui, visą arba pusę nustatyto darbo užmokesčio. Tokiu būdu darbuotojas galėtų dirbti keturias dienas per savaitę, o penktoji diena būtų paskirta budėjimui namuose – atliekant tam tikrus veiksmus tik atsiradus poreikiui.“
Kaip teigia kancleris, sprendimas vieną dieną per savaitę nustatyti pasyviojo budėjimo namuose, sutrumpinant darbuotojo darbo laiko normą per savaitę, dažnai atitinka tiek darbdavio, tiek darbuotojo interesus. Darbuotojai įprastai gali dirbti keturias dienas per savaitę, o atsiradus nenumatytoms aplinkybėms ir prireikus atlikti tam tikrus veiksmus gali vykdyti darbo funkcijas.
Akcentuotina, kad darbo santykių šalys taip pat turi teisę susitarti dėl ne viso darbo laiko, tai yra darbo laiko normos sutrumpinimo, pavyzdžiui, nustatyti dirbti ne 40 valandų, o tik 32 valandas per savaitę, atitinkamai už šią darbo laiko normą sulygstant pageidaujamą darbo užmokestį. Vis tik toks darbo laiko normos ir darbo užmokesčio pakeitimas galimas tik darbuotojui raštiškai sutikus.
Š. Orlavičius pastebi, kad pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius teisės aktus galimybė pasirinkti keturių darbo dienų savaitę yra suteikiama darbuotojams, auginantiems vaiką iki trejų metų, kurie dirba valstybės ir savivaldybių įstaigose, išlaikomose iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, taip pat valstybės ir savivaldybės įmonėse, viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banke. Darbuotojai turi teisę sutrumpinti savo darbo laiko normą iki 32 valandų, kai dirbamas visas darbo laikas, ir už nedirbtą darbo laiko normos dalį gauti visą nustatytą darbo užmokestį. Kaip vieną iš darbo laiko normos sutrumpinimo variantų jie, žinoma, gali pasirinkti keturių darbo dienų savaitę.
VDI ingformacija
-
Ketvirtadienis, 2024 Kovas 21
Darbo kodekso 138 straipsnio 3 dalis numato papildomą poilsio laiką – mamadienį (-ius) arba tėvadienį (-ius) – darbuotojams, auginantiems vaikus.
Vadovaujantis nurodyta Darbo kodekso nuostata, darbuotojams, auginantiems vaiką (-us), priklauso viena iš šių garantijų: viena papildoma poilsio diena per tris mėnesius (arba sutrumpinamas darbo laikas aštuoniomis valandomis per tris mėnesius), kai darbuotojas augina vieną vaiką iki 12 metų, arba viena papildoma poilsio diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę), kai darbuotojas augina neįgalų vaiką iki 18 metų arba du vaikus iki 12 metų, arba dvi papildomos poilsio dienos per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas keturiomis valandomis per savaitę), kai darbuotojas augina tris ir daugiau vaikų iki 12 metų arba du vaikus iki 12 metų, o vienas jų arba abu yra neįgalūs.
Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Ieva Piličiauskaitė-Dulkė atkreipia dėmesį, kad nurodytos papildomos poilsio dienos nėra sumuojamos ir darbuotojui priklauso tik viena iš šių garantijų, pasirenkant jam palankesnį variantą. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas turi du vaikus, iš kurių vienam yra 5 metai, o kitam – 15 metų ir jam nustatytas neįgalumas, darbuotojui priklauso viena papildoma poilsio diena per mėnesį pagal nuostatą, kad jis augina neįgalų vaiką iki 18 metų. Papildomai poilsio diena kartą per tris mėnesius nepriklauso.
Akcentuotina, kad teisę į papildomą (-as) poilsio dieną (-as) arba sutrumpintą darbo laiką darbuotojai turi iki kol vaikui (-ams) sukanka 12 (jei vaikas neįgalus – 18) metų, t. y. iki 12-ojo (arba 18-ojo) vaiko gimtadienio imtinai. Jeigu vaikui (-ams) jau yra sukakę 12 (jei vaikas neįgalus – 18) metų, aptariamas papildomas poilsio laikas nebepriklauso.
Darbo teisės skyriaus vedėja pažymi, kad šis papildomas poilsio laikas priklauso visiems darbuotojams, auginantiems vaiką ar vaikus iki 12 metų arba neįgalų vaiką iki 18 m., neatsižvelgiant į darbo laiko režimą (nekintantis režimas, suminė darbo laiko apskaita ar kita). Darbuotojų, dirbančių ilgesnėmis negu aštuonių darbo valandų pamainomis, prašymu šis papildomas poilsio laikas gali būti sumuojamas per kelis mėnesius tol, kol susidaro papildoma poilsio diena, kuri suteikiama ne vėliau kaip paskutinį sumuojamą mėnesį. Visais kitais atvejais neišnaudotas poilsio laikas nėra kaupiamas.
„Tiesa, – pabrėžia I. Piličiauskaitė-Dulkė, – svarbu žinoti ir tai, kad papildomas poilsio laikas darbuotojui priklauso ir tuo atveju, jeigu jis dirbo ne visą mėnesį, pavyzdžiui, dalį laiko atostogavo, buvo laikinai nedarbingas ir panašiai.“
VDI informacija
-
Antradienis, 2024 Kovas 19
Kovo 18 d. įvykusiame LPSK valdybos posėdyje pirmininkė Inga Ruginienė informavo apie antrąjį susitikimą pas Premjerę Ingridą Šimonytę dėl gynybos finansavimo. Anot jos, susitikimas buvęs gana produktyvus, nes finansų ministrė Gintarė Skaistė pristatė kelis variantus dėl tam tikrų mokesčių kėlimo ir kiek tai atneštų papildomų lėšų (skaidrės – čia). Pasiūlyta bendros pozicijos ieškoti darbuotojų ir darbdavių atstovams Trišalėje taryboje. I. Ruginienė atkreipė dėmesį, jog tai bus daroma, tačiau atsakomybė neturėtų būti primetama socialiniams partneriams, ją turi prisiimti vyriausybė. Pas Premjerę bus grįžtama po Velykų, o LPSK valdyba, išsinagrinėjusi siūlomus variantus, pozicijai formuoti susitiks į neeilinį posėdį kovo 25 d.
Toliau posėdyje aptartas Profesinių sąjungų įstatymo projektas, kurį inicijavo Seimo narys Vilius Semaška. Prisidengiant tuo, kad neva įstatymo projektu siekiama didinti profesinių sąjungų pasitikėjimą visuomenėje (net nepasitarus su pačiomis profesinėmis sąjungomis), siūloma išplėsti profesinių sąjungų prievoles: įtvirtinti profesinių sąjungų valdymo organų atsakomybę teikiant metines veiklos ataskaitas ir metinius finansinius ataskaitų rinkinius, tame tarpe ir informaciją apie gautą finansinę ir nefinansinę paramą ir jos panaudojimą.
Nepaisant to, kad net ir Seimo Teisės departamentas įžvelgė, jog projekto nuostatos galimai pažeidžia Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvenciją Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“ bei Lietuvos Konstituciją (50 str., 1 d.), Seimo nariai kovo 14 d. nubalsavo už šio projekto tolimesnį svarstymą. Dar paprašyta Trišalės tarybos ir Vyriausybės išvadų, o po aptarimų Seimo komitetuose į Seimo plenarinį posėdį projektas turėtų grįžti birželio 11 d.
Valdyba kategoriškai pasmerkė šį projektą, nes juo suvaržoma profesinių sąjungų teisė veikti laisvai, savarankiškai savo įstatuose apsibrėžti ir vykdyti profesinės sąjungos veiklą. LPSK pirmininkė I. Ruginienė informavo, jog jau susisiekta su TDO Europos regiono vadovu, galimi veiksmai aptarti ir su kitų Lietuvos profesinių sąjungų vadovais.
LPSK teisininkė Evelina Šilinytė vėliau pristatė rezultatus darbo grupės, dirbusios prie streikų reglamentavimo pokyčių projekto, kuriam pritarta valdyboje. Projektu siekiama streikų skelbimo tvarką padaryti paprastesne, nes dabartiniai suvaržymai smarkiai komplikuoja procesą, kuris nuo steiko paskelbiomo iki jo pradžios užtrunka kelerius metus.
Aptarti ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengti ir Lietuvos trišalėje taryboje pristatyti Darbo kodekso pakeitimai, kurių dalis susijusi su ES direktyva dėl deramo minimalaus darbo užmokesčio. Toliau šie pasiūlymai bus svarstomi Darbo santykių komisijoje prie Trišalės tarybos.
LPSK informacija
-
Pirmadienis, 2024 Kovas 18
Darbo teisės nuostatos numato skirtingas atostogų rūšis – tam tikriems darbuotojams atostogų trukmė nustatoma ilgesnė, palyginti su įprastos trukmės kasmetinėmis atostogomis. Atsižvelgiant į aplinkybes, darbuotojams gali būti suteikiamos ilgesnės trukmės kasmetinės atostogos, pailgintos atostogos ar papildomos atostogos.
Darbo kodekso 126 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad darbuotojams iki aštuoniolikos metų, darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, ir neįgaliems darbuotojams 25 darbo dienų kasmetinės atostogos, jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę, arba 30 darbo dienų kasmetinės atostogos, jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę. Jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, šioje dalyje nurodytiems darbuotojams turi būti suteiktos 5 savaičių trukmės atostogos.
Darbo kodekso 138 straipsnio 2 dalyje reglamentuotos papildomos atostogos suteikiamos už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą pas tą patį darbdavį (turintiems ilgesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą – 3 darbo dienos, už kiekvienų paskesnių 5 metų nepertraukiamąjį darbo stažą – 1 darbo diena); už darbą, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir tokių nukrypimų negalima pašalinti (iki 5 darbo dienų, skaičiuojamų priklausomai (proporcingai) nuo to, kiek iš viso valandų darbuotojai dirbo tokioje aplinkoje tais metais, už kuriuos suteikiamos papildomos atostogos); už ypatingą darbų pobūdį (kilnojamojo pobūdžio arba atliekamo kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais – 2 darbo dienos; gresiant ar susidarius krizei ar ekstremaliajai situacijai, taip pat paskelbus ekstremaliąją situaciją – iki 5 darbo dienų, skaičiuojamų priklausomai nuo to, kiek savaičių jie dirbo, įskaitant viršvalandžius). Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Ieva Piličiauskaitė-Dulkė atkreipia dėmesį, kad papildomų atostogų suteikimo tvarka yra patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės. „Jeigu darbuotojui papildomos atostogos priklauso skirtingais pagrindais, darbuotojas gali pasirinkti vieną iš pagrindų ir prisidėti prie kasmetinių atostogų, tačiau jeigu darbuotojas turi teisę gauti pailgintas ir papildomas atostogas, darbuotojo pasirinkimu jam suteikiamos arba tik pailgintos atostogos, arba prie kasmetinių atostogų pridėtos papildomos atostogos, išskyrus specialų pagrindą – gresiant ar susidarius krizei ar ekstremaliajai situacijai, taip pat paskelbus ekstremaliąją situaciją“, – pabrėžia I. Piličiauskaitė-Dulkė.
Darbo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa ir profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės, suteikiamos iki 41 darbo dienos, jeigu dirbama penkias dienas per savaitę, arba iki 50 darbo dienų, jeigu dirbama šešias dienas per savaitę, arba iki 8 savaičių, jeigu darbo dienų skaičius per savaitę yra mažesnis arba skirtingas, pailgintos atostogos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina darbuotojų, turinčių teisę į pailgintas atostogas, kategorijų sąrašą ir nustato konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai. „Taigi, – akcentuoja Darbo teisės skyriaus vedėja, – Lietuvos Respublikos Vyriausybės numatyta tvarka tam tikrų profesijų atstovai, pavyzdžiui, mokytojai, mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojai, profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybiniai darbuotojai, sveikatos priežiūros specialistai, farmacijos specialistai, socialinių paslaugų srities darbuotojai, pilotai, jūrininkai, dėl darbo sąlygų specifiškumo įgauna teisę į pailgintos trukmės atostogas – iki 41, 50 darbo dienų arba 8 savaičių.“ I. Piličiauskaitė-Dulkė pažymi, kad, nepaisant nurodytų atostogų, pagal Darbo kodekso 138 straipsnio 5 dalį darbo teisės normose ar darbo sutartyse gali būti nustatytos ilgesnės trukmės ir kitų rūšių atostogos, papildomos lengvatos pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, nustatyti didesni mokėjimai už kasmetines ir tikslines atostogas, negu nustato Darbo kodeksas. Be to, kolektyvinėse sutartyse gali būti sutarta dėl papildomų naudų darbuotojams, pavyzdžiui, dėl sveikatos gerinimo atostogų, kurios šiuo metu Darbo kodekse nereglamentuotos.
-
Penktadienis, 2024 Kovas 15
Rašyti padėkas kviečiame iki balandžio 20 dienos specialiame portalo puslapyje: https://projektas.lrytas.lt/aciu-medikams-2024/
O daugiausiai padėkų sulaukę medicinos darbuotojai balandžio 30 d. bus pagerbti specialia lrytas.lt įsteigta nominacija ministerijos rengiamuose Nusipelniusių medikų apdovanojimuose.