Slaugytojos I. Alaveckienės patirtis karo niokojamose Ukrainos ligoninėse: buvau tikrai reikalinga

Kai kuriems žmonėms profesinis pašaukimas nėra tik kasdienės darbo valandos. Tai vidinė būsena, verčianti žengti ten, kur sunkiausia, atiduoti visas jėgas tiems, kuriems pagalbos reikia labiausiai. Viena jų – 32 darbo patirtį sukaupusi slaugytoja Inga Alaveckienė, ramias vasaros dienas gimtinėje iškeitusi į  didžiausią gyvenimo iššūkį – misiją Ukrainoje.

Balbieriškyje gyvenanti medikė dirba operacinės slaugytoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ligoninėje ir Prienų ligoninėje. Ji taip pat yra šių įstaigų darbuotojus vienijančios profesinės sąjungos iždininkė.

Ingos kelionė į Ukrainą prasidėjo nuo Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro organizuoto kvietimo. Medikė pateko į 13-ąją vykstančiųjų į Ukrainą Lietuvos medikų grupę.

Tai nebuvo stebėtojų ar teorinių mokymų misija. Tai buvo tiesioginis įsiliejimas į fronto linijos ligoninių ir stabilizavimo centrų veiklą Dnipro regione bei aplinkiniuose rajonuose, esančiuose itin arti kovos veiksmų zonos.

Ukrainoje Inga susidūrė su sunkiai aprašoma karo realybe. Į stabilizavimo centrus ir vietines ligonines kasdien buvo gabenami žiauriai sužaloti kariai ir civiliai. Sužeidimai reikalavo skubių amputacijų, atvirų krūtinės ląstos operacijų, nuolaužų šalinimo ir nuolatinio kraujavimo stabdymo.

Matydama tokius pacientus, Inga teigia visiškai užmiršdavusi apie pavojų ir asmeninį saugumą.

Pamačiusi, kad viena vietinė operacinės slaugytoja dirba prie dviejų operacinių stalų iš karto, ji nepajėgė stovėti nuošalyje ir  prisijungė padėti. Ukrainiečių medikai lietuvę priėmė nepaprastai nuoširdžiai – be jokios skeptiškumo.

Vietinis personalas, pamatęs Ingos ryžtą, profesionalumą ir supratimą apie operacinės darbą, iškart įtraukė ją į komandą.

Antskrydžių sirenos ir 10 kg kuprinė 

Gyvenimas karo zonoje medikams iš Lietuvos diktavo griežtas išlikimo taisykles. Visiems misijos dalyviams iš Lietuvos buvo išduoti asmeniniai pirmosios pagalbos rinkiniai su turniketais. Buvo nurodyta: tavo turniketas skirtas tik tau pačiam. Sužeidimo atveju kolegai bus naudojamas jo paties rinkinys.

Kasdienybė Ukrainoje reikalavo nuolatinio pasiruošimo blogiausiam scenarijui. Kad ir kur beeitų, net į vietos parduotuvę, Inga privalėjo nešiotis apie 10 kg sveriančią išgyvenimo kuprinę.

Joje turėjo būti paruoštos maisto ir vandens atsargos, atsarginiai drabužiai, higienos priemonės, vaistai ir išorinė baterija, užtikrinanti ryšį dingus elektrai. Kuprinėje nuolat buvo ir pirmosios pagalbos rinkinys su turniketais.

„Nuolatinis pavojus jautėsi kiekviename žingsnyje. Judėjimas iki stabilizavimo centrų, pavyzdžiui, iki garsiosios Mečnikovo ligoninės, vyko sukarintais keliais, aptvertais tinklais. Važiuodavome dideliu greičiu ginkluotuose automobiliuose.

Sirenos mieste kaukdavo beveik nepertraukiamai. Iš pradžių mums buvo sunku atskirti pavojaus signalus ir suprasti, kada būtina skubiai ieškoti priedangos“, - pasakojo Inga.

Orientuotis medikams padėjo specialios programėlės telefonuose, kurios pranešdavo, kad reikia skubėti į priedangą arba atšaukdavo oro pavojų.

Inga prisimena ne vieną momentą, kai gavus pranešimą apie atskrendančią raketą visus nustebindavo ramus ir itin koordinuotas ukrainiečių elgesys. Jokios panikos. Visi tvarkingai, be stumdymosi susėsdavo priedangose ir laukdavo, kol pavojus praeis.

Darbas ligoninių operacinėse vykdavo nepertraukiamai. Langai po ankstesnių raketų ar dronų smūgių buvo uždengti apsauginiais skydais.

Jei operacijos metu nuaidėdavo sirena, chirurgų komanda negalėjo visko palikti. Su pacientu ant operacinio stalo jie pasitraukdavo į saugesnį ligoninės koridorių už dviejų sienų. Pavojaus bangai praėjus, vėl grįždavo į operacinę baigti darbo.

Kai kurios operacijos dėl oro pavojaus signalų buvo nutraukiamos ir atnaujinamos net po kelis kartus per dieną.

Išteklių trūkumas ir ukrainiečių bendrystė

Ingai giliai įsiminė ir vietos medikų pasakojimai apie karo pradžią. Prasidėjus invazijai, medikai dirbo be atlyginimų ir be garantuoto aprūpinimo.

Kaimo gyventojai ar savanoriai atveždavo duonos, vandens. Visi darbuotojai dalijosi tuo, ką turi, ir kartu virė maistą ligoninės kiemuose. Ši patirtis išugdė ypatingą tarpusavio bendrystę.

Dirbant operacinėse teko taikytis ir prie ribotų išteklių. Pavyzdžiui, vietoje šiuolaikinių gamykliškai paruoštų chirurginių siūlų vietos medikai naudojo senesnės kartos kaproninius (nailoninius) siūlus iš ričių.

„Tokiomis sąlygomis greitai išmokstama dirbti su tais ištekliais, kurie yra prieinami, nes svarbiausia – galimybė realiai padėti žmogui“, –  sakė I.Alaveckienė.

Aktyvi profsąjungietė Tėvynėje

Grįžusi į Lietuvą, Inga prisipažįsta iki šiol negalinti visiškai atsijungti nuo minčių apie Ukrainą. Stebėdama pranešimus apie suintensyvėjusius bombardavimus, ji jaučia norą vėl važiuoti ir padėti.

Kitiems medikams, svarstantiems apie tokią misiją, ji pataria gerai apsvarstyti savo pasirengimą. Inga prisipažįsta, kad nebūtų galėjusi dirbti vaikų ligoninėje. Žiaurūs vaikų sužalojimai spaudė ašarą net ir patyrusiai medikei.

Atsidavimas žmonėms ir teisybės jausmas lydi Ingą ne tik karo zonoje, bet ir kasdieniame darbe Lietuvoje. Būdama profesinės sąjungos atstovė, ji aktyviai veikia  prieš sveikatos apsaugos sistemoje egzistuojančias nelygybes.

Inga atvirai įvardija skaudžias sveikatos sistemos problemas: priedų nemokėjimą už išaugusį darbo krūvį ar pavadavimus, kai kolegos išeina atostogų, netolygų lėšų skirstymą tarp gydytojų ir slaugytojų priėmimo skyriuose, kur slaugytojoms tenka didžiulis fizinis krūvis ruošiant pacientus.

Naudodamasi teisine pagalba ir profesinės sąjungos teikiamomis garantijomis, Inga padeda darbuotojams drąsiau ginti savo teises, reikalauti teisingo apmokėjimo ir jiems priklausančių sveikatinimo dienų.

Inga sako, kad nesvarbu, ar tai būtų pagalba sužeistam kariui Ukrainos operacinėje, ar kova už kolegų teises Lietuvoje, – svarbiausia nesavanaudiškas žmogiškumas ir supratimas, kad visi turi dirbti vieningoje komandoje.

„Misijos komandoje susitikome nepažįstami žmonės. Reikėjo išmokti vienas kitu rūpintis ir pasitikėti. Mūsų komandai tai pavyko. Taip prasidėjo ne „Aš“, o „Mes”. Panašiai ir profesinėje sąjungoje – stiprūs esame tada, kai veikiame kartu“, – sakė I. Alaveckienė.