„Svarbiausia – nuolatinis dialogas“, – sako Jolanta Zajančauskienė, Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų skubiosios medicinos pagalbos ir intensyviosios terapijos centro bei Akių ligų skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja, jau penktus metus sėkmingai vadovaujanti vietos profesinei sąjungai ir matanti sistemos rūpesčius iš arti.

Kelio pradžia ir suburta bendruomenė

Kai 2021 m. rudenį Jolanta perėmė Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos profesinės sąjungos vairą, joje buvo 96 nariai. Šiandien šis skaičius išaugęs pustrečio karto – iki 243 narių. Ligoninėje profesinės sąjungos nariai sudaro daugiau nei trečdalį darbuotojų. Nuo akušerių, slaugytojų ir registratorių iki slaugytojų padėjėjų bei pagalbinio personalo – žmonės renkasi vienybę, nes pamatė: ši profsąjunga nėra tik „popierinė“. Ji – kovojanti, gyva, o jos veikla – matoma.

Pati Jolanta prie profesinės sąjungos judėjimo prisijungė taip seniai, kad tikslios datos net neatsimena. Jos kelias prasidėjo dar tuometinėje Akušerių profesinėje sąjungoje.

„Kai Šiaulių gimdymo namus panaikino ir prijungė prie Moters ir vaiko klinikos, buvau viena pirmųjų, įstojusių į šią profesinę sąjungą. Ilgą laiką buvau tiesiog aktyvi jos narė. O pokyčiai ligoninėje tęsėsi – Moters ir vaiko klinika tapo  Respublikinės Šiaulių ligoninės padaliniu, todėl profsąjungos narių gretos pilnėjo“, – prisimena energinga moteris, greitai aplink save subūrusi kolegų bendruomenę.

Nuolaidos kavinėse ir  pergalės Darbo inspekcijoje

Slaugytojos J. Zajančauskienės vadovaujama organizacija rūpinasi ne tik teisine gynyba, bet ir kasdiene darbuotojų bendryste. Jos iniciatyva nariai pasipuošė iš tolo atpažįstamomis kaklajuostėmis,  kurios skirtos darbuotojų pažymėjimams, įregistravo savo sukurtą logotipą, švenčia vasaros šventes ir naudojasi asmeniškai Jolantos suderėtomis nuolaidomis „Fielmann“ optikos salone,   kavinėje  „Juonė Pastuogė“, automobilių remonto servise „Montanita“, „Švarūnės“ autoplovyklose. Taip pat profesinė sąjunga įsteigė finansines išmokas savo nariams nelaimių ar sunkių ligų atvejais.

Tačiau gražiąją bendrystės pusę lydi kasdienė, griežta ir principinga kova už darbuotojų teises. J. Zajančauskienė juokauja, kad ji ligoninėje yra raštų rašymo administracijai lyderė – rašo įvairioms instancijoms ir ligoninės administracijai dėl narių problemų, ligoninėje ruošiamų tvarkų ar įsakymų, todėl dažnai yra nepatogi ir nepopuliari. Tačiau rezultatai kalba patys už save:

• Laimėjimas dėl darbo grafikų. Po ilgų raštų rašymo ir kreipimosi į Darbo inspekciją, profsąjungai pavyko pasiekti, kad profesinės sąjungos atstovai turėtų prisijungimus prie ligoninės elektroninės grafikų sistemos Optas. Tai leidžia tiesiogiai pamatyti pažeidimus ir užtikrinti, kad darbo bei poilsio režimas nebūtų keičiamas be darbuotojo sutikimo.
• Iškovoti priedai už pavadavimą. Remiantis šakos sutartimi, pavyko apginti punktą, kad už laikinai nesantį darbuotoją būtų teisingai atlyginama jį pavaduojančiam kolegai.
• Laisva diena (nedarbo valandos) be susirinkimų. Su Valstybinės darbo inspekcijos pagalba pasiekta, kad darbuotojas savo laisvą dieną neprivalo prisistatyti į darbą ir dalyvauti susirinkimuose. Anksčiau tokia praktika buvo, nors darbo grafikuose tos papildomos valandos nebuvo pažymimos.
• Pagalba kiekvienam. Nesvarbu, ar tai kova dėl prioriteto teisės gauti atostogas auginant vaikus, ar grafiko suderinimas slaugant neįgalų šeimos narį – pirmininkė įsitraukia asmeniškai. Kad visa ši svarbi informacija bei pagalba narius pasiektų akimirksniu, profsąjunga sukūrė ir aktyviai naudoja bendrą „Messenger“ programėlės grupę.

Skaudžiausia tema – psichologinis smurtas

Nepaisant pasiekimų, J. Zajančauskienė atvirai įvardija įsisenėjusias ligoninės problemas. Viena didžiausių – psichologinis smurtas ir mobingas, kuris dažnai pasireiškia tyliu spaudimu ir neverbaline kalba: ignoravimu, tyla, nesisveikinimu ar nugaros atsukimu tam darbuotojui, kuris išdrįsta pasiskųsti.

„Daug atvejų lieka viduje, nes realiai nėra efektyvių įrankių smurtui suvaldyti. Tai man yra opiausia tema. Žmonės patiria spaudimą savo skyriuose, todėl jiems labai sudėtinga kreiptis pagalbos. Bet mes garsiai apie tai kalbame, bendradarbiaujame su antikorupcijos pareigūnu, Smurto prevencijos komisija ir reikalaujame realių pokyčių“, – pabrėžia Jolanta.

Dar viena skaudi tema – mažesnes pajamas gaunančių darbuotojų (slaugytojų padėjėjų, valytojų) teisių nepaisymas.

Jolanta aktyviai kovoja prieš tendenciją, kai už papildomą krūvį ar pavadavimus administracija linkusi sumokėti tik gydytojams ar slaugos administratoriams, o pagalbinį personalą ignoruoja: „Pagalbinis darbuotojas dirba šlapia nugara, o jam nemoka, nes jis traktuojamas kaip žemesnysis personalas. Tai neteisinga, ir mes šios situacijos taip nepaliksime.“

Kur slypi energijos paslaptis?

Dirbant ligoninėje, budint paromis ir vadovaujant aktyviai profesinei sąjungai, laiko sau lieka mažai. Jolanta neslepia – laisvalaikį ji aukoja tam, kad nuolat mokytųsi. Ji seka Darbo inspekcijos konsultacijas, skaito teisinę literatūrą, o retomis ramybės akimirkomis atsiverčia psichologinę knygą arba detektyvą. Psichologijos žinios, pasak jos, labai padeda kasdienėje komunikacijoje, sprendžiant konfliktus skyriuose bei kalbant su ligoninės vadovais.

 Jolanta džiaugiasi, kad pamažu ledai juda ir administracinio bendradarbiavimo lygmeniu. Pavyzdžiui, pavyko suderėti, kad ligoninė apmokėtų magistro studijas norinčioms tobulėti slaugytojoms. Dabar šis punktas jau įrašytas ligoninės tinklapyje, ir visi pamiršo, kad tai – profesinės sąjungos nuopelnas.

„Mano palinkėjimas visiems sveikatos apsaugos darbuotojams: administracijos keičiasi, o mes liekame, esame vieningi, stiprėjame, daromės drąsesni,  tad  nebijokime būti savimi, nebijokime kovoti už savo teises ir, žinoma, kalbėkimės“, – pokalbį viltingai baigia profesinės sąjungos pirmininkė Jolanta Zajančauskienė.